Viena ryškiausių Suomijos black metalo scenos figūrų yra 1995 metais susibūręs kolektyvas AZAGHAL (pirmus keletą metų vadinęsis Belphegor). Daugiau nei dešimtmetį ši grupė iš lėto judėjo pirmyn puoselėdama patį tikriausią antrosios bangos black metalą - brutalų, nihilistišką ir šventvagišką.
Gali atrodyti keista, jog per visą savo egzistavimo laiką AZAGHAL keitėsi gana nežymiai. Muzikantai kūrė, įrašinėjo ir leido muziką per daug nesukdami sau galvos dėl originalumo, koncertų ar didesnio albumų pardavimo skaičiaus. Kai aplink dauguma iš didelio rašto masiškai ėjo iš krašto, ši komanda sugebėjo niekuomet nenutolti nuo esminių principų ir idėjų, kuriomis paremtas black metalas. Tekstus rašė tik gimtąja kalba ir tomis pačiomis satanizmo, karo, mitologinėmis temomis, o muziką visuomet kūrė pagal tuos pačius greito, nuožmaus ir įtraukiančio juodmetalio šablonus. Kodėl? Sakysite, tai neįdomu ir neturi jokios vertės? Į tai jums atsakymą pateikia grupės įkūrėjas ir idėjinis monolitas Narqath: „Black metalas turėtų būti ekstremali muzika ekstremaliems žmonėms ir ji neturėtų būti prieinama kiekviename prekybos centre“.
AZAGHAL kuriamas black metalas – būtent toks. Iki pat 2007 metų jų albumus leido mažai žinomos ir neproduktyvios firmos, kurios net nesugebėdavo tinkamai išreklamuoti savo produktų. Nepaisant to, kad egzistavo jau daugiau nei 12 metų ir per tą laiką sukūrė didžiulį kiekį muzikos, jie koncertavo rečiau negu lankydavosi įrašų studijoje... Tik pasirašę sutartį su JAV kompanija Moribund Cult Records suomiai pagaliau gavo tiek dėmesio ir paramos, kiek buvo verti. O gausybė teigiamų paskutiniųjų dviejų albumų „Omega“ (2008) ir „Teraphim“ (2009) recenzijų parodė, kad ši suomių orda žinoma ir mėgiama ne tik pogrindyje. Tad jeigu ieškote gero, destruktyvaus ir kovingo black metalo, galite nutraukti savo paieškas ir pradėti pažintį su pogrindžio legenda AZAGHAL.