Kovarnis - gyvosios istorijos klubas puoselėjantis Lietuvos VII – XII a. laikmečio buitį, gyvenseną, karybą... Klubas yra gerai žinomas kaip itin aktyvus viduramžių turnyrų, archainio folkloro švenčių dalyvis. Kovarnis apie save:

Mūsų praeitis yra mūsų raktas į ateitį.
Mes stengiamės pažinti savo protėvių - baltų genčių - gyvenseną Lietuvos valstybės priešaušryje - VII-XIII a., kai kiekviena gentis turėjo unikalų identitetą ir gyveno savitą gyvenimą viena šalia kitos, tačiau aiškiai apibrėžtose žemėse.
Stengiamės pažinti savo kilmę ir taip atrasti ryšį su savo Žeme ir Protėviais. Kad pajustume Jų kasdienybę, stengiamės kuo tiksliau atkurti Jų drabužius, kasdieninius daiktus ir buitį. Kad patirtume Jų išgyvenimus, kaunamės Jų ginklais, dėvėdami Jų šarvus. Stengiamės vaikščioti Protėvių keliais, Jų miškais ir kloniais, kad pajustume pasaulį taip, kaip juto Jie.
Dalyvaudami įvairiuose renginiuose, organizuodami festivalius ar skaitydami paskaitas, mes stengiamės, kad žmonės, ypač ateinanti karta, sužinotų apie mūsų tautos ištakas, apie senojo žmogaus ekologinį požiūrį į aplinką, leidusį mums išgyventi tokioje nedidelėje vietoje beveik 13 000 metų, gyvenant sėsliai. Protėvių pavyzdžiu siekiame motyvuoti ateinančios kartos meilę savo kraštui. Tik taip galime perduoti Protėvių žinią ateinančioms kartoms.
Mūsų pagrindinė domėjimosi kryptis yra VII-X a Baltų genčių jaunų karių ir medžiotojų gyvenimas (čia ir tai kuo domimės, ir tai ką praktikuojame, ir visa kita)
Pristatysim save, nes nieko kito neturim.
Dainos lietuvių liaudies, ne harmonizuotos.
Netikėtumas gali pavykti tik tada, kai iš mūsų nieks nieko nesitiki.

Į „Žaibo“ lankytojus kovarniai kreipiasi:
„Jei tu esi gyvas, jei tavo gyslomis teka rytų ar vakarų genčių kraujas, o širdyje liepsnoja pagarba ir meilė tave pagimdžiusiai žemei, miškams, krantams ir pakrantėms, kalnams ir kloniams, žmonėms ir Protėviams!!! Atvyk ir pagerbk savo kraštą naujoje Vakarų ir rytų genčių sueigoje prie Luksto ežero. Su savo gentainiais jėgas išmėgink, kad vienybę ir vieną kraują su jais pajustum.“